Buvusi bibliotekos direktorė Aldona Rėkuvienė apie kolegas: „Turėjau nuostabų, darbštų kolektyvą“

 

2019-12-16

ALDONA ROZALIJA RĖKUVIENĖ – gydytoja pediatrė, 1973–1990 m. buvusi Lietuvos medicinos bibliotekos direktore. Vėliau dirbo AIDS centre, skaitė paskaitas, domėjosi psichologija, užsiėmė  šviečiamosiomis veiklomis ir tapyba. Bibliotekos 75-mečio proga paprašėme ją pasidalinti mintimis ir atsiminimais. Dalinamės pokalbio fragmentais.

– Esate baigusi medicinos studijas. Kodėl pasirinkote gydytojos kelią?

Mano gyvenimo istorija ir profesinis kelias gana keisti. Baigusi septynias klases Mažeikiuose, susitikau klasiokę, kuri pakvietė mane važiuoti į Vilnių, seserų mokyklą Raudonojoje kryžiaus ligoninėje. Parėjus namo, teko tėvams pasakyti. Mama iš pradžių buvo kategoriška: „Ne, niekur nevažiuosi, mokykla čia pat, viskas vienoje vietoje“. Bet atėjo tos mergaitės mama, pradėjo kalbėti: „ten taip gerai Vilniuje“, ten jos teta gyveno. Ji prikalbėjo mano mamą mane išleisti ir aš 13-os metų su didžiausiu lagaminu atvažiavau į Vilnių. Taip prasidėjo mano medicinos karjera. Vėliau pratęsiau šias studijas. Nors dar būdama penktoje klasėje, lankiau piešimo būrelį ir mokytoja sakydavo: „vaikeli, tau tik į dailę“. Ir ta mintis man visą laiką kirbėjo. O dar kaimynystėje kaip tik gyveno dailininkės. Mes visos išeidavome į gamtą piešti, fotografuoti. Tėvelis man buvo nupirkęs aliejinių dažų. Kaip visgi tėvams svarbu pastebėti vaiko gabumus. Po to gailėjausi padariusi klaidą, pasirikdama mediciną, nors ir ją man studijuoti buvo įdomu. Vėliau dirbau vaikų poliklinikoje, ten man irgi gerai sekėsi.

– Kaip, Jūsų manymu, per tą laiką pasikeitė požiūris į medikus?

Dabar daugiau informacijos, todėl visuomenė dažniausiai viską geriau žino už medikus. Ateina ir diktuoja. Žinoma, yra labai įvairių žmonių ir skirtingų požiūrių. Kai kuriems visi medikai blogi. Bet protingi žmonės visais laikais gerbė gydytojus ir vertino medicinos pasiekimus.      

– Kaip atsidūrėte Medicinos bibliotekoje? 

Kartą viena kolegė gydytoja užklausė: „Aldona, o gal tu nori ramaus darbo?“ Medicinos informacija, kodėl ne? O dar dukra maža buvo, dieniniai, naktiniai budėjimai. Kadangi ji pažinojo ministrą V. Kleizą, nuvedė pas jį, supažindino. Ir taip aš atėjau į Medicinos bibliotekos informacijos skyrių. O po kurio laiko, kai iš bibliotekos išėjo gydytoja S. L. Liudkevičienė, man pasiūlė tapti bibliotekos direktore. Aš sutikau.

– Kokie įspūdžiai buvo atėjus?  Kas Jums buvo įdomiausia, o kas sunkiausia?

Man viskas buvo nauja, todėl įdomu: aš norėjau pažinti, suprasti tiek bibliografinį darbą, tiek katalogizavimą, komplektavimą, filialų, rasti būdų pagerinti jų veiklą. Be to, turėjau nuostabų, darbštų kolektyvą, pas mus dirbo kūrybingi žmonės, asmenybės. Visi buvo sustyguoti, kiekvienas skyrius žinojo savo funkcijas, išmanė savo sritį, vedėjai labai profesionalūs, atsidavę. Kai manęs klausia, aš atsakau: „Aš tik vadovavau, o jie visi sąžiningai ir kruopščiai dirbo“. Buvo tokia Eugenija Janauskiene, kurią turbūt daugelis vyresniųjų kolegų atsimena. Ji sugalvodavo visokių spektaklių, net į vaikų namus važiuodavo jų rodyti. Vieną balandžio pirmąją, žiūriu, ateina pas mane tokia keista rusė, su kepure, auksiniais dantimis. Prisistato karininko žmona, bibliotekininke ir sako: „Man jus rekomendavo, girdėjau pas jus yra laisva darbo vieta, norėčiau įsidarbinti“. Aš nieko nesuprasdama, sakau, kad nėra, traukiuosi su kėde, o ji eina prie manęs artyn. Tada girdžiu: „Direktore, aš čia, aš čia, Eugenija“. Tada pasijuokusios sutarėme, kad eisime per skyrius ir aš supažindinsiu visus su nauja darbuotoja. Vos susilaikydavau nesusijuokusi, neišsidavusi. O vieną sykį ji išėjo iš namų, apsirengusi girtuokle, pasiėmusi tokią vadinamą sietką, prisidėjusi tuščių butelių, išsigrimavusi, su mėlyne, atvažiavo su visuomeniniu transportu į biblioteką ieškoti valytojos darbo. Ir niekas jos neatpažino.              

– O ką veikdavote po darbų?

Organizuodavome išvykas, periodiškai dalyvaudavome kaimyninių šalių konferencijose, vykdavome ir į Maskvą, Gruziją, kaip vadindavome, dalintis darbine patirtimi. Labai mėgau kalnus, žygius, užsiiminėjau orientaciniu turizmu, tad kartą su Kauno medicinos instituto bibliotekos direktoriumi užsinorėjome važiuoti į Karpatus. Teko eiti pas ministrą, kadangi jis visuomet pasirašydavo komandiruočių įsakymus, ir įtikinti, kad reikia važiuoti mūsų mašina. Pavyko. Buvo labai gera komandiruotė. Iki šiol ją prisimenu.              

– Kokių savybių reikia bibliotekos direktorei?

Direktoriui pirmiausia reikia išmanyti savo darbą, domėtis juo, mažiau kištis į kolegų veiklas, komanduoti, reguliuoti, leisti dirbti kitiems. Visada svarbu pastebėti ir vertinti žmones. Aš didžiuojuosi, kad pas mane ateidavo išsišnekėti, kai kam nors būdavo kokia bėda. Jei kam reikėdavo laisvos dienos, neklausinėdavau, nenorėdavau, kad man aiškintų, teisintųsi. Jeigu reikia, tai reikia, prašau. Tai buvo kolektyvas, kuriuo galėjau pasitikėti.    

– Dirbote bibliotekoje iki virsmo, permainų laikotarpio. Koks jis buvo Jums ir bibliotekai?

Mūsų biblioteka labai įsitraukė į Sąjūdį, daugelis aktyviai jame dalyvavo. Platindavome informaciją, nešiodavome po namus kvietimus, eidavome į mitingus, aš pirmajame suvažiavime buvau delegatė. Buvo pakilimo laikas. O mes dar iš tėvų pasakojimų buvome girdėję apie Smetonos laikus, kurie įkvėpė.        

– Ko palinkėtumėte bibliotekai 75-ojo jubiliejaus proga?

Linkiu, kad neateitų viduramžiai ir biblioteka gyvuotų dar amžių amžius. Norėtųsi, kad išliktų ir bibliotekininkai, gyvas ryšys, bendravimas, o žmonės ir toliau skaitytų knygas.

                       A. Rėkuvienė su dabartine LMB direktore Salvinija Kociene per LMB 75-metį. Nuotr. Beatos Žukienės.

Parengė Viktorija Jonkutė.

© LIETUVOS MEDICINOS BIBLIOTEKA. 1998-2017. Visos teisės saugomos.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS