Gydytojos onkologės, citopatologės, doc. d. Zofijos Onos Mickytės – Stukonienės prisiminimų knyga

 

2017-07-13

Su gerbiama Zofija Stukoniene pirmą kartą susitikome 2016 m. rugsėjį. Ketinau rašyti tik straipsnį, tačiau po pirmo pokalbio supratau, kad prisiminimai į jį netilps, reikia atskiro leidinio.
Keturis mėnesius matėmės kone kiekvieną savaitę po dvi tris valandas. Taigi vien iš garso įrašų išeitų geras serialas! O kalbinti ją buvo nepaprastai lengva – aukštaitiškai atvira, tiesi, labai šneki, galėdavusi pasakoti nesustodama. Jos kalba lengva, grakšti ir suprantama, nors dažnai vartojo medicininius terminus ar lotyniškus, prancūziškus ir kitų kalbų posakius.
Kita vertus, buvo labai sunku, nes p. Zofijai mokslinis jos gyvenimas ir darbas, ląstelė, žmogaus gerovė yra aukščiau nei asmeniniai įvykiai, apie kuriuos mažai rašyta ir kuriuos šiame leidinyje norėta labiau atskleisti. Ji nesureikšmina savęs, atsakydama į bet kurį klausimą vis tiek suka į mokslą ir darbą. Retas derinys: šilta, žmogiška, paprasta, jautri grožiui bei gėriui moteris ir absoliučiai mokslininko charakterio bei pasaulėžiūros žmogus.
Reikėtų paaiškinti, kodėl pasirinktas dviejų dalių pavadinimas. Pirmoji („Žmogus žmogui“) idealiai atspindi Z. Stukonienės gyvenimo ir darbo moto. Ji nuolat pabrėžia, jog svarbiausia mediko (ir ne tik) savybė yra žmogiškumas. Gydytojas pirmiausia turi tarnauti žmogui.
Antra pavadinimo dalis atsirado iš jos mėgstamo posakio: „C‘est la vie“ (pr. toks gyvenimas, tai yra gyvenimas). Pasakodama, ypač apie ne itin malonius įvykius, ji tiesiog linguodavo galvą: „Kaip prancūzai sako: „C‘est la vie“, nieko nepadarysi“. Jokių išvadų, smerkimo ar pykčio. Nors kartais, atrodytų, tikrai buvo už ką.
Tiesa, daug įvykių ir pavardžių nepateko į šį leidinį. Juos pasakojo tik dėl to, kad geriau suprasčiau situaciją, tačiau sutarėme: nėra reikalo prisiminti ar tiesiog ką kompromituoti. Taip pat sąmoningai mažai rašyta (natūralu, bet nepavyko išvengti) apie p. Zofijos vyrą, vėžio epidemiologijos pradininką Lietuvoje, gydytoją onkologą, profesorių Mečislovą Stukonį. Nors apie jį atsiliepia su didele meile ir pagarba. „Na, ką čia aš, va, Stukonis tai buvo mokslo žmogus“, – ne kartą kuklinosi. Tiesiog nusprendėme, kad šįkart – proga visai kita.
Turinys suskirstytas į svarbiausias temas, kurias sudaro prisiminimų miniatiūros be pavadinimų ir komentarų. Jų ir nereikia. O skaitytojai tegul patys tarsi mozaiką dėlioja šios nepaprastos mokslininkės paveikslą.
Esu nepaprastai dėkinga Lietuvos medicinos bibliotekai, organizavusiai šio leidinio pasirodymą. Ypač – Informacijos skyriaus vedėjai Reginai Vaišvilienei, pasiūliusiai ypatingą pašnekovę.

Ilona Petrovė

Knygą galite rasti LMB leidžiamuose el. leidiniuose

© LIETUVOS MEDICINOS BIBLIOTEKA. 1998-2017. Visos teisės saugomos.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS