Tarp meno ir medicinos. Interviu su Audriumi V. Pliopliu

 

2020-12-21

Menas ir medicina – dvi labai skirtingos, bet vis dėlto suderinamos sritys. Tai savo kūryba ir medicininiais išradimais liudija Čikagoje gyvenantis lietuvių kilmės neurologas, neuromokslininkas ir menininkas AUDRIUS V. PLIOPLYS. Jau daugiau nei 40 metų jis kūryboje sėkmingai taiko neurologijos ir neurobiologijos žinias. Lietuvoje tai vis dar gana neįprasta praktika, daugiau plėtojami praktiniai neuromeno, neuroestetikos ir neuroedukacijos metodai. Tačiau, pavyzdžiui, Nyderlandų karališkoji menų ir mokslo akademija jau dešimt metų organizuoja didelio susidomėjimo sulaukiantį tarptautinį konkursą, skirtą skatinti meno ir neuromokslų sąveikas. Jo dalyviai kasmet pristato įvairiausios technikos ir raiškos kūrybiškus eksperimentus.

2019 m. gruodžio 4 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje atidaryta jo paroda „Atminties gijos“. kurią LMB galima apžiūrėti iki 2020 m. sausio 31 d. Vėliau ji bus eksponuojama kitose Lietuvos bibliotekose ir kultūros įstaigose. Parodos proga su autoriumi kalbėjosi Viktorija Jonkutė.

– Vis dėlto atrodytų, jog medicina ir menas pasitelkia visiškai skirtingas prieigas ir įrankius. Pirmoji reikalauja tikslumo, konkretumo, antrasis – vaizduotės, kūrybiškumo. Kaip Jums pavyksta tai suderinti?
– Tai iš tiesų atskiri pasauliai ir jų derinimas visuomet reikalavo daug pastangų. Metų metais tyrinėjau meną, eksperimentavau su skirtingomis technikomis, kad to pasiekčiau. Kita vertus, medicinos praktikoje, bent jau mano srityje, vaikų neurologijoje, reikia ne tik mokslinių žinių, bet ir nemažai kūrybiškumo bei intuicijos. Nusakydami simptomus, pacientai dažnai būna nelabai tikslūs arba tiksliai jų neprisimena. Gydytojo užduotis – nustatyti tikruosius požymius ir juos tinkamai interpretuoti.

– Gydytojo praktikoje tikriausiai teko susidurti ir su itin sudėtingais atvejais, sunkiais ligoniais, turbūt patyrėte ir netekčių. Ar kartais neapimdavo beprasmybės, bejėgiškumo jausmas?
– Būdamas mediku, nuolat susiduri su skausmu ir didžiuliu liūdesiu – ne tik paciento, bet ir visos šeimos, artimųjų. Viena iš gydytojo užduočių – padėti kenčiančiai šeimai, kad jai būtų lengviau tai ištverti. Ligos, ypač nepagydomos, ar mirtis emociškai išties sekina. Mirtis laukia mūsų visų, tačiau tai nereiškia, kad gyvenimas dėl to praranda savo prasmę.

Visą interviu galite perskaityti Šiaurės Atėnuose: www.satenai.lt/tarp-meno-ir-medicinos/

© LIETUVOS MEDICINOS BIBLIOTEKA. 1998-2017. Visos teisės saugomos.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS