Pokalbis su gydytoja Laima Bloznelyte-Plėšniene

 

2020-10-19

2020 m. spalio 15 d. vakare Lietuvos medicinos bibliotekoje vyko gydytojos onkologės, chirurgės, habilituotos biomedicinos mokslų daktarės, ilgametės Nacionalinio vėžio instituto bendradarbės Laimos Bloznelytės-Plėšnienės prozos knygos „Mėnulis ir užuolaida“ pristatymas. Tai trečioji autorės knyga. Kaip pasakoja pati gydytoja, rašyti ji pradėjo dar pradinėje mokykloje. Pirmosios publikacijos pasirodė periodikoje paauglystės laikais. „Manote, aš sugalvojau šią knygą? Klystate, tai ji surydama visas mano atostogas, šnypšdama ir putodama veržiasi ir reikalauja, kad ją rašyčiau“ – rašoma paskutiniosios, šiais metais pasirodžiusios knygos epiloge. „Tai, kas liko po autocenzūros“ ir „Skiriu tiems, kurie gyvena anoje sapnų pusėje“ – įrašyta jos pradžioje. Šioje knygoje skaitytojai ras autorės prisiminimų apie vaikystę ir paauglystę epizodų, eseistinių pasakojimų apie vaikus ir kitus artimuosius ar sutiktuosius, pamąstymų apie gyvenimo kasdienybę, profesinę veiklą, net kelionių po Portugaliją įspūdžių. Dalinamės pokalbio su gydytoja  fragmentais.

Kodėl pasirinkote gydytojos kelią? Ar kada nors buvo minčių keisti profesiją?

Didelė dalis mano giminės: mama, tetos, dėdė, senelio seserys, prosenelis, buvo gydytojai. Tie žmonės, ypač mama, man buvo dideli autoritetai. Nuo trijų metų augau name, kurio pusė gyventojų – medikų šeimos. Kieme žaidė medikų vaikai. Per šventes į svečius ateidavo tėvų draugai, irgi neretai medikai. Kasdien girdėdavau pokalbius apie medicinines problemas ir jos visos buvo svarbios. Tiesa, kai buvau keturiolikos, norėjau visko: filosofijos, archeologijos, fizikos, menų. Tuomet ištiko šiokia tokia krizė, nes supratau, kad profesiją galiu rinktis tik vieną. Bet nesigailiu. Niekada nenorėjau mesti šios profesijos, bet pačią mediciną keisti tikrai norėjau ir dabar tebenoriu.

O kodėl būtent onkologija, morališkai viena iš sunkesnių sričių? Kaip vertinate Lietuvos mokslo pasiekimus šioje srityje?  

Kai buvau paauglė, sužinojau, kad vėžiu serga man labai brangus žmogus. Norėjau jį išgelbėti. Jeigu mes patys vertintume, ką pasiekiame, skatintumėme saviškius, rezultatai džiugintų.

Kokiais būdais padedate sau, pacientams po nesėkmių? Kaip įveikiate netektis?

Pacientai ir jų artimieji padeda man. Kartais vien tik noru pabūti kartu, savo meile. Stengiuosi duoti tiek, kiek sugebu, o gaunu daugiau, nei duodu. Kartais užtenka uždėti ant kaktos delną ir palaikyti išeinančiojo ranką. Jeigu tiki, kad jis išeina ne į niekur, lengviau su tuo išėjimu susitaikai.  

Ar Jūsų aplinkoje buvo rašančių? Iš kur atėjo kalbos jausmas? Kas buvo Jūsų mokytojai?

Tai iš mano mamos. Ji kliedėjo poezija. Pati kūrė gerus eilėraščius. Nuo kūdikystės deklamavo man S. Nėries, V. M. Putino, Maironio eilėraščius ir poemas. Vėliau juos deklamavo savo anūkams. Mamos sesuo – profesionali rašytoja, išleidusi eilę poezijos ir prozos rinkinių. Močiutė irgi rašė ir publikavo eilėraščius. Dėl prosenelių nežinau. Tad aš nuo trejų metų kalbėjau eilėmis. Pradinėje mokykloje per kelias minutes galėdavau sueiliuoti bet kokį tekstą. Vaikystėje žavėjausi A. Baranausko, Maironio, S. Nėries,  V. Mykolaičio-Putino kūryba. Paauglystėje – J. Marcinkevičiaus, J. Baltrušaičio, A. Achmatovos, Mandelštamo poezija, vėliau atradau A. Mackų, T. Eliotą, Federiką Garciją Lorką (isp. Federico Garcia Lorca).

Dalyvaujate ir mokslinėje, profesinėje, ir kūrybinėje veikloje, esate kelių vaikų mama. Kaip visa tai suderinate?

Namuose ilsiuosi nuo darbo, darbe nuo namų. Labiausiai pavargstu nieko neveikdama.

Kada dažniausiai rašote? Ar daug redaguojate tekstus? Kas būna pirmieji jų skaitytojai?

Rašau naktimis. Tekstų beveik neredaguoju, bet dažnai išbraukau arba išmetu. Pirmiausia perskaitau vyrui. Jis mandagus ir niekada neatsisako išklausyti. O kur jam dėtis?

Kaip knygose atsirado mėnulio, žiurkės vaizdiniai?

Vaikystėje naktimis užsirangydavau ant palangės, užuolaida atsitverdavau nuo likusio pasaulio ir mėnulio šviesoje kurdavau eilėraščius. Iš ten ir mėnulis. Žiurkė atsirado vėliau, kai ieškodama naujų vėžio gydymo metodų, daugybę vakarų praleidau vadinamajame „žiurkyne“ – Polocko gatvėje buvusiame Onkologijos instituto eksperimentiniame padalinyje.

Knygose daug Jūsų aplinkos detalių, autobiografiškumo, patirties. Kaip pati suvokiate šiuos dalykus? Kiek kūryboje yra Jūsų kaip medikės? Kas lieka nepublikuota?

Visuose žmonių parašytuose tekstuose yra jų nugyvento gyvenimo patirtis, jų suvokto pasaulio vaizdiniai. Šiuo požiūriu visi tekstai tam tikra prasme autobiografiniai. Bet tik tiek. Mano, kaip ir kitų kūriniuose, juntamas mano pasaulio suvokimas. Ar buvo aprašomi įvykiai? Ir taip, ir ne. Ar tai nutiko man? Abejoju. Mano giminės ir draugai dar labiau tuo abejotų. Bet juk čia grožinė kūryba, o ne mokslinių faktų rinkinys. Jeigu kam nors skaitant atrodo, kad taip iš tikrųjų buvo, reiškia, rašau įtikinamai. Iki šiol publikavau gal dešimt procentų to, ką parašiau. Ar publikuosiu daugiau – kaip šaus į galvą, kiek turėsiu ūpo ir panašiai.

Kokie Jūsų tolimesni darbai, kūrybiniai planai?

Apie darbus ir planus neverta kalbėti. Reikia dirbti.

Ačiū už pokalbį.

Parengė Viktorija Jonkutė

Knygos pristatymo akimirkos:

 

© LIETUVOS MEDICINOS BIBLIOTEKA. 1998-2017. Visos teisės saugomos.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS