Gydytojų Prano ir Giedriaus Pakonaičių, dailininkių Ingridos ir Lidijos Pakonaityčių kūrybos paroda „Kai medicina ir menas eina greta”

Paroda, skirta gydytojo-otolaringologo Prano Pakonaičio – 120 gimimo metinėms
Parodos atidarymas 2026 m. gegužės 6 d. 17.30 val.
Lietuvos medicinos bibliotekoje 
Paroda veiks iki gegužės 29 d.

 Koncertuos Vilniaus mišrus choras „Sonoros“.  Choro meno vadovė ir dirigentė Valerija Skapienė, chormeisteriai Lukas Pastarnokas (Giedriaus Pakonaičio anūkas) ir Denis Vysokovych.

Pranas Pakonaitis  (1906  – 1982)

Gimė 1906 m. spalio 10 d. Baublių kaime, Ukmergės rajone prie Kurėnų ežero. Mokėsi Ukmergės gimnazijoje. 1928 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1933 m. baigęs studijas valstybinių egzaminų nelaikė. 
1934 m. išlaikė valstybinius egzaminus ir gauna gydytojo diplomą „cum laude“. Pradėjo dirbti Ausų, nosies, gerklės ligų katedroje jaunesniuoju asistentu. Vėliau – gydytoju ordinatoriumi Kauno karo ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje.
Grąžinus Lietuvai Vilnių, 1940 m. persikėlė dirbti į Vilnių.
Dirbo „Raudonojo Kryžiaus“ ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus vedėju.
1944 – 1953 m. – VU MF Ausų, nosies, gerklės ligų katedros vedėjas. Katedrą įjungus į Fakultetinės chirurgijos katedrą, dirbdamas LOR kurso asistentu, skaitė paskaitas studentams. 1962 metais, įkūrus Gydytojų tobulinimosi fakultetą dėstė gydytojams kursantams iki gyvenimo pabaigos. 
Gyd. P. Pakonaitis nepaliko jokių mokslinių darbų, neapgynė disertacijų, neturėjo mokslinių laipsnių, tačiau ligonių buvo mylimas, o visoje Lietuvoje buvo vadinamas Profesoriumi. Pakonaitis dienomis ir naktimis dirbo ligoninėje, buvo chirurgas-virtuozas. Operacine technika stebino visus jį pažinojusius otolaringologus. P. Pakonaitis kiekvieną operaciją darydavo savitai, tik jam būdingu chirurgo – virtuozo deriniu.
Pakonaitis grojo pianinu, puikiai tapė, gerai mokėjo vokiečių, rusų, lotynų kalbas. Mylėjo gamtą,  buvo žvejys fanatikas, užsiiminėjo senovinių baldų restauravimu, blizgių gamyba, augino daug įvairių rūšių rožių. Sode įsteigė paukščių girdyklą, ypač jautrus buvo mažiems paukšteliams. Išėjęs pasiimti spaudos, užtiko perinčią zylutę. Perkėlė pašto dėžutę į saugią vietą ir sukalė naują. 

Giedrius Pakonaitis  (1939 – 1978)

Giedrius Pakonaitis gimė Kaune,  devynerių mėnesių atvežtas į Vilnių. Gydytojo profesijos pasirinkimą galėjo lemti tėvo, gydytojo otolaringologo, puikaus dėstytojo, populiarumas. Vilniaus universiteo Medicinos fakultetą baigė 1963 m. Pasirinko rentgenologo specialybę ir dirbo Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje. Giedrius – viena meniškiausių 1963 m. kurso asmenybių. Laisvalaikį skyrė menui, daug ir gražiai tapė. Parodose dalyvavo nuo 1975 m. Po Giedriaus mirties buvo suorganizuota jo darbų paroda, išleistas katalogas, vieną paveikslą net muziejus nupirko. Giedrius domėjosi viskuo: architektūra, muzika, literatūra, fotografija, restauravo senovinius baldus. Jis buvo bendraujantis, apsuptas žmonių, geras tėvas, vyras, šeimos žmogus.  Mirė nuo širdies infarkto Vilniuje.

Lidija Pakonaitytė 

Gimė ir užaugo Vilniuje. Baigė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją grafikos specialybę. Kitas etapas – Vilniaus Dailės Akademija, Vaizduojamosios Dailės fakultetas.
Mėgstu abi dailės šakas, kurių mokiausi – ir grafiką ir tapybą. „Mano meno esmė – dekoratyvumas su lašeliu humoro, kartais pridedant šiek tiek ironijos. Žmonės ir jų mąstymas  – tokie juokingi….Vaizduoju ne pačius objektus, o tai kaip jie atrodo iš šalies. Mes visi iš šalies dažnai atrodom ne tokie, kokie manome esantys. Piešiu ir tapau, nes kitaip negaliu gyventi. Noriu savo daile išreikštomis mintimis bei pajautimais pasidalinti su visu pasauliu,“ – sako Lidija.

Ingrida Marija Pakonaitytė

Baigė Klaipėdos vaikų dailės mokyklą ir tobulino akademinį piešinį keliose studijose, ruošėsi mokytis scenografijos Dailės akademijoje, bet…studijavo Vilniaus universitete biologiją. Dirbu Širdies chirurgijos centre Santaros klinikose. „O tapyba nepaleidžia. Ji man vizualinė filosofija, kurioje spalva tampa raktu, o mintis – egzistenciniu klausimu. Išsitrina riba tarp materialaus pasaulio ir mistinės patirties. Tikrovės sukonstravimas, kur šešėlis turi tiek pat svorio kiek šviesa, o tuštuma kalba garsiau už pilnatvę. Burtai, „ – pasakoja Ingrida..